EMILY kambarys

Įėjus į kambarį uždarė duris, pasuko rakčiką ir į jas atsirėmus užsimerkė. Giliai įkvepė oro, norėdama atgauti kvapą po viso to lėkimo į rūmus. Tada atsišlyjo nuo durų ir atidarė balkono duris, norėdama įkvėpti gryno oro. Priėjo prie savo stalo, ant kurio buvo pridėta visokiausių užrašų, sąsiuvinių ir knygučių, padėjo ant jo maišą ir iš jo pradėjo traukioti nedidelius buteliukus, stiklines kolbas.

Išgirdusi šauksmus svetainėje kilsteli abu antakius iš karto, palieka tas kolbas ramybėje ir atsirakinusi duris pro jas išeina

Abu įeina į kambarį, vėl tas pats veiksmas su durų užrakinimų, šį kart pajutus jog oras kambaryje jau prasivedino, uždaro balkono duris, tada vėl pradeda kapstytis su savo buteliukais: atsisėda ant tamsiai purpuriniu aksomu apmuštos kedės, ir krausto, dar prieš tai atidžiai perskaitydama etiketę. Ji aišku, nenorėjo būti tokia šalta, tiesiog buvo laaabai užsiemus. O ir Danielio apsilankymas čia buvo toks netikėtas. Žvilgsniu parodė į lovą
- Sėsk. Na, tai kas buvo? - trumpam atsisukusi šyptelėjo, tada vėl nusisuko, toliau krapštėsi

Mintyse gal tik kokį milijoną kartų pavartė akis, tada padėjo amonio salietro buteliuką į šalį, suprasdama, kad visko sukrauti šiandien taip ir nespės. Pakilo nuo kedės, kol jis kalbėjo ramiai, dėl niekad nesijaudindama atidarė spintos duris ir apžiūrinėjo sukneles penktadienio vakarui. Nors atrodė, kad visiškai nesiklauso ir žodžiai įėję pro vieną ausį išeiną pro kitą, tačiau išgirdo viską. Tačiau nepaisant tų žodžių, tų "aš tau rupi", jos tai ne trupučio nesujaudino. Net tas sakinys apie rūpestį, na, juk tai tik žodžiai. Jie nieko nereiškia. Galiausiai jam baigus, patraukia rankas nuo suknelės, kurios kokybę neseniai tikrino liesdama ir atsisukusi pažvelgia į Danielį.
- Baik. Aš rimtai. Jeigu neužbaigsi šitos temos, pradėsiu tavęs vengti, nes nebegalėsiu viso šito klausyti. Sakei jau vieną kartą, aš atsiminiau. Neturėtum nervintis dėl kažkokio vaiduokliuko, juk tai TIK vaiduoklis, del dievo meilės. Kitas dalykas, jei manęs nors vieną dieną nebūtų mokykloje, ar būčiau pradingus iš karaliaus ir mamos akiračio, turbūt visa armija būtų nusamdyta mane atrasti. Niekada taip paprastai nedingčiau, ir dėl to, kad man sunku pasipriešinti. Jeigu pats netiki, pati galėčiau dabar tave užmušti, tau net nemirktelėjus. Šiame kambaryje yra keli ginklai, už kitos sienos stovi sargybinis, kuris užtikrintų kad niekas nesužinotų apie tavo mirtį. Ant mano staliuko stovi gal tik kokie trys buteliukai su nuodingomis medžiagomis. Kišenėje turiu kišeninį peiliuką, kuris taip pat mat padėtų tokioje situacijoje. Buvau mokoma, septynis metus vaikščiojau į įpedines pamokas. Patikėk, bet kokia pavojinga situacija man būtų ne naujiena. Atsidūrusi joje nesupanikuočiau, nes niekas man nekelia panikos ar baimes. O svarbiausia, iš tiesų esu šaltakraujiška, taigi man nusispjaut ant tų, kurie nerūpi man. Gerai?
Užvėrusi spintos duris atsisėdo ant lovos. Ant jos buvo prabangus baldakimas, ir apskritai viskas šitame kambaryje buvo tiek prabangu, kad net pati Emily nesuvokė, kam tiek išlaidų skirta vien baldams. Tačiau, nepaisant visko, čia neatrodė lyg būtų perkrauta per daug nereikalingo šlamšto. Nebuvo viso to kičo. Tiesiai atsisėdusi ant savo lovos, užsikėlė koją ant kojos. Šiame kambaryje daugiausiai buvo knygų, vienas didelis skyrius vien apie alchemija ir chemiją. Didelė drabužių spinta. Tada viena taip pat nemaža spinta, su užvertom durim ir rakčiuku, kur slėpė visas tas priemonės, kurios dabar buvo ant stalo. Svarbiausias akcentas kambaryje buvo ant lovos išsiuvinėtas jos šeimos ornamentas, ženklas -- stilizuota stirna. Pamatęs jį, galėjai atrasti dar daugiau vietų, kuriose stirna buvo nupiešta ar išsiuvinėta šiame kambaryje. Tačiau, savaime aišku, viskas buvo su saiku.

Atsidūsta
- Aš nežinau, kaip su tavim elgtis. Negi visą laiką nerimausi? Nes jei taip, negaliu būti su tavim vien dėl to. Neturiu laiko jaudintis, nes aš veikiu kitaip, nei tu. Planai yra mano galvoje, o tu tik aušini burną tomis nesąmonėmis, "pasisaugok" ir panašiai. Ką tavo manymu turėčiau daryti? Likti namuose, čia? Gerai, liksiu čia, vien dėl tavęs, bet tada išeik, nes akivaizdu, jog man labai LABAI nesaugu su kažkuo būti, o ką jau kalbėti apie tave,- patraukus nuo savęs jo ranką, suneria rankas prie krutinės, rodos Danielis tokį Emily abėjingumą nukreipė visai į netinkamą pusę -- susierzinimą. Ir dabar jis ją tikrai erzino. Nusiemė batus, pilnai atsigulė, jo žvilgsnio vengė,- išeik, gi pats taip nori
Kad ir kaip jai tai būtų neįprasta ir nebūdinga, pradėto erzintis kaip mažas vaikas, greičiausiai jei būtų stovėjusi ir trepsėti, bei verkti pradėtų, ką jau kalbėti apie zyzimą

- "Jeigu tau bus lemta mirti, tai jis padarys bet kur" ,- svajingai nusišypso, - taip, ačiū, tai yra žodžiai, kuriuos penktadienio rytą trošktu išgirsti iš vaikino. Kiekvienos merginos svajonė.
Nusijuokia
- Taip, sedėsiu namie dėl TAVĘS ir.. ow shit,- nusikeikia, akutėm nukrypus į sieninį laikrodį iš raudonmedžio, lipa iš lovos, aunas batus, atidaro spinta, ima iš jos ilgą suknelę,- mes veluojam, jau seniausiai turėjom būti aktų salėje ir padėti jiems ruoštis... Shit shit shit siititititit
Vis dar nervuojasi dedama suknelę į medžiaginį maišą, sukasi kambaryje kaip vijurkas, bandydama viską suspėti. Į vieną ranką imą maišą, kitą - Danielio ranką. Greit pakšteli jam į lūpas
- Ir ačiū už kvietimą. Einam,- išsitempia jį tiesiogine to žodžio prasme, beveik lėkdama iš kambario